|
|
 |
 |
 |
|
|
 |
Tose šalyse, kuriose negali nokti vynuogės, yra tradicija daugiau gerti alų negu vyną. Alus (tamsus ir šviesus) yra daromas daugelį tūkstantmečių. Tam tikras alus buvo daromas jau Babilone maždaug 4000m. prieš mūsų erą. Senovės egiptiečiai taip pat mokėjo daryti alų ir savo žinias perdavė graikams; iš šių aludarystės išmoko romėnai. Šiaurės Europoje alų pradėta daryti iš kviečių ir medaus mišinio.
Svarbiausios medžiagos, iš kurių daromas alus, yra grūdai, paprastai miežiai (vartojami taip pat kviečiai, ryžiai, kukurūzai), ir mielės, kurios sukaido angliavandenius iki etilo alkoholio ir anglies dioksido. Apyniai (suteikia alui kvapą ir skonį) Anglijoje pradėti plačiai vartoti nuo XVI amžiaus. Kaip tik tuo metu anglų kalboje imta vartoti žodį beer (tamsusis alus), kad būtų galima skirti produktą su apyniais nuo produkto be apynių, vadinamo ale (šviesusis alus).
Šiandien yra dvi pagrindinės alaus rūšys. Nestiprus alus rauginamas rauginamas su mielėmis, kurios fermentuojasi dugne, šviesusis alus - su mielėmis, kurios fermentuojasi viršuje. Pirmuoju atveju mielės rauginimo kubile nusėda ant dugno, antruoju - kyla į viršų.
Be apynių alus daromas daugiausia Britų salose, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje. Jis būna kartusis, stiprusis, silpnas šviesusis ir rudasis. Siprus ir silpnas porteris yra taip pat rauginamas su mielėmis, kurios fermentuojasi viršuje.
|
 |
 |
|
|
|
|
|
|
|
